Norėdami gyventi pilnavertį gyvenimą ir sukurti laimingus santykius, pirmiausia turite vertinti save. Deja, nuo vaikystės susiformavę kompleksai ir baimės dažnai iškraipo mūsų savigarbą.
Iš pirmo žvilgsnio, moteris nuotraukoje, yra sėkmingos moters paveikslas. Ir darbe, ir namuose – tvarka ir komfortas. Jos išvaizda – ne daugiau kaip keturiasdešimt, jos akių kampuose – nedidelės raukšlelės. Ji – didelio banko, nedidelio vietinio skyriaus vadovė. Gera socialinė padėtis, atlyginimas, pavaldinių pagarba … Sūnus – mokinys mokosi „9“ ir „10“. Atrodo, kad ši moteris turi viską ko reikia laimei. Bet ją sunku pavadinti laiminga.
Savęs nuvertinimas vyksta vaikystėje
Ji turi puikią figūrą, bet jos pečiai visada nusvirę žemyn. Ji dainuoja gražiai. Bet nuo bet kokios šlovės įprastai išsisukinija: „Oi, tokių dainininkių dabar tiesiog – jūra“. Ši moteris susituokė su paprastu statybininku. Nors gerbėjų turėjo ir iš aukščiausio socialinio sluoksnio vaikinų. Moteris iš įpratimo patarnauja visai šeimai, jai gaila išleisti uždirbtų pinigų naujai suknelei, ir ji neprašo savo viršininkų jai pakelti atlyginimo, nors jau pats laikas. Mergina yra viena iš tų moterų, kurios pačios nuvertino save. Ji beveik keturiasdešimties metų amžiaus, bet ji vis dar prisimena savo griežtos motinos verdiktą: „Tau niekada niekas nepavyks. Tu – nevykėlė!
Sunkumai su savigarba prasideda ankstyvoje vaikystėje, – senelis Froidas teisus. Pasitikėjimo savimi trūkumas turi daug priežasčių. Labai dažnai, atrodytų sėkmingose, pilnose, visiškai įprastose šeimose, auga „savęs nevertinantys“ vaikai.
Suaugusieji gali manyti, kad jie savo vaikui duoda viską, ką jie gali: jis gerai ir tvarkingai aprengtas, gerai pavalgydintas, jam yra perkamos knygos ir žaislai. Tačiau vaikas gali negauti pačio svarbiausio dalyko – besąlygiškos tėvų meilės ir priėmimo.
Štai vaikas nupiešė medį. Mama kritiškai vertina: „Na, ar tai medis? Tai stulpas su užraitymais! “Arba mergaitė bijo miegoti tamsoje. Kai tik šviesa išjungiama, prie jos artinasi baisūs monstrai. Ji verkia, prašydama motinos pasėdėti su ja. Bet pavargusi moteris kategoriškai uždaro vaiko kambario duris: „Nėra čia ko bijoti, atsigulk ir miegok“.
Tokias aštrias frazes tėvai paprastai išsako būdami emocijose, skubėdami, nesuteikdami joms didelės reikšmės, nesuvokdami jų žalingos įtakos vaiko psichikai. Vaikas mano, kad suaugusieji nuolat juo nepatenkinti. Jis stengiasi būti tokiu, kokiu jį norėtų matyti tėvai. Bet pagyrimus ir padrąsinimus gauna daug rečiau nei kritiką ir nepasitenkinimą.
„Ir kas iš tavęs išaugs?“, „Kas tave tokią į žmonas ims?“ „Egoistė!“ – tokios frazės gali nulemti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Priversti ją pasitraukti iš savo siekių kelio ir gyventi, įrodinėdama savo motinai, kad ji nėra teisi.
Ypač pražūtingos frazės paveikia mergaičių psichiką. Nes juk joms, gyvybiškai yra būdina meilė tiesiog, kad jos yra, jų moteriškos prigimties pripažinimas, apkabinimai, bučiniai. Tačiau kartais padrąsinimus jos gauna tik už savo pastangas ar aukštų rezultatų pasiekimus. Tėvai jų nemėgsta, nesako, kad jos yra gražios. „Svarbiausia, kad kažkas būtų galvoje!“, – tokią frazę turbūt girdėjo daugelis moterų, kurioms dabar apie trisdešimt. Ir visa tai ne dėl to, kad tėvai blogi. Ne, jie norėjo savo dukterų laimės, stengėsi skatinti jų nepriklausomybę, bijojo ankstyvo nėštumo, ankstyvos santuokos … Jie norėjo geriausio.
Kaip pamilti save
Kiekvienam, kuris negavo tėvų švelnumo ir padrąsinimo, pažįsta šį jausmą: „Svarbiausia, kad artimiesiems būtų gerai“, „Man nereikia daug“, „Kam aš būsiu reikalinga, jeigu paliksiu savo vyrą“. Nuvertindama save, suaugusi moteris gyvena taip, tarsi gyventų ne savo gyvenimą, bijo giliai kvėpuoti, daryti tai, ką mėgsta, gyventi su kuo nori ir prie kurio linksta siela, o ne tas, kuris „pirmą kartą pasiūlė“. Ji bijo būti gražia, nes nenori pritraukti per daug sau dėmesio.
Jos savigarba – yra trapi ir pažeidžiama, kaip snieguolė pavasarį. Ją reikia kantriai skatinti priimant ir palaikant, laistant savo mažais pasisekimais, apsaugant nuo griežtų pasmerkimo ir kritikos vėjų.
Asmeniškas savęs nuvertinimas atima jėgas, verčiantis visą laiką lyg tai nusipelnyti meilės. Ir kaip būna skausminga, kai moteris gauna ne dėkingumą už savo pastangas, bet dar didesnį išnaudojimą ir nepagarbą.
Deja, mokslininkai neišrado magiškųjų tablečių „meilės sau“. Neįmanoma įgyti savivertės bandant būti gerai kitiems ir tikintis pripažinimo iš jų. Tai didelis ir sunkus vidinis darbas, daug mažų žingsnių į didelį tikslą.
Suaugusi moteris gali įgyti savęs vertę, sąmoningai kompensuodama tai, ką ji negavo vaikystėje. Viena vertus, atlaisvinkite savo protą nuo neteisingo požiūrio, tėvų pasmerkimo ir įpročio priimti aplinkinių kritiką. Kita vertus, kad būtų galima pamatyti savo patrauklumą ir vertę, atspindint kitus žmones.
Jai reikia žmogaus, kuris kiekvieną dieną žavėtūsi, patvirtintų ir teiktų paramą, mokydamas vertinti savo pasiekimus, o ne perdėti trūkumus, atleisti sau neišvengiamas klaidas ir neatitikimus. Tas, kuris galėtų parodyti jai, kiek joje yra gėrio.
Kartais, vienintelis toks asmuo, yra psichologas, su kuriuo yra komunikacija pagrįsti pasitikėjimu.
Kas aš? Kokia aš? Ką aš noriu daryti? Kas man patinka? Ką aš myliu? Kas aš noriu būti? Kaip aš noriu jausti? Kas verčia mane šypsotis ir jaustis laiminga ir užpildytai?
Šiuos klausimus turės savęs klausti vėl ir vėl. Ir atsakyti į juos reikės tiesiai iš sielos gelmių be jokių slapukavimų. Tai vienintelis būdas suprasti, kaip gyventi toliau, ką daryti, kaip sužinoti ir atrasti tikrąją save.
Linkime Jums būti laimingomis ir atradusiomis save.