Žinių svetainė

Klinikinė depresija – tai psichikos sutrikimas, ryškiai pasireiškiantis ir trunkantis ilgą laiko tarpą. Kitaip šią būklę galima pavadinti – „sunki depresija“. Pacientas negali savarankiškai susitvarkyti su šia liga. Todėl būtina kvalifikuotų specialistų pagalba.

Klinikinės depresijos priežastys

Su šia psichikos liga gali susidurti kiekvienas. Nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, socialinio statuso ar rasės.

Ūmios depresijos priežastys:

1. Biologinė.
   Žmogaus smegenys turi specialių medžiagų, kurios informaciją perduoda iš vieno neurono į kitą. Tai neurotransmiteriai. Šių neuronų padidinimas arba sumažinimas gali sukelti klinikinę depresiją.

2. Kognityvinė.
   Žmonės linkę į depresiją būna su žema savigarba ir su neigiamu mąstymo stereotipu.
3. Moteriška lytis.
   Su ūmia depresija moterys susiduria dažniau nei vyrai. Galbūt tai susiję su moterų organizme vykstančiais įvairiais hormoniniais procesais, su jų socialine padėtimi, padidintam atsakomybės jausmui (šeimai, vaikams, namams ir t.t.).
4. Sunkūs susirgimai.
   Rizikos grupėje yra žmonės turintys sunkių fizinių negalavimų.
5. Šalutinis poveikis nuo vaistinių preparatų.
6. Situaciniai.
   Klinikinė depresija dažnai pasireiškia po įvairių gyvenimiškų situacijų. Žmonės sunkiai išgyvena skyrybas, finansinius nuostolius, artimų žmonių mirtis, atleidimus iš darbo ir t.t.

Klinikinis ūmios depresijos vaizdas

Ligos simptomai sukelia pokyčius smegenyse. Neuromediatoriai nepajėgūs laiku perduoti signalus arba išvis nustoja juos perduoti nervinėms ląstelėms.

Klinikinės depresijos simptomai:

• bejėgiškumo, beviltiškumo ir išeities nebuvimo jausmai;
• susidomėjimo nebuvimas kasdienėje veikloje ir užsiėmimuose (neįdomus darbas, bendravimas, seksas; prapuola susidomėjimas hobiui ir pomėgiams; pacientui niekas nepagerina nuotaikos);
• miego pokyčiai (kažką kamuoja nemiga, kažkas niekaip negali išsimiegoti);
• apetito pokyčiai (kai kuriuos pacientus kamuoja stiprus alkis, o kai kurie negali savęs priversti suvalgyti nors kąsnelį);
• psichomotorinių reakcijų pokyčiai (kažkas miega tiesiog „vietoje“, o kažkas tampa nervingas ir neramus);
• pastovus nuovargis (net atliekant paprasčiausius darbus);
• kaltės ir menkavertiškumo jausmas;
• pastovi savigrauža ir savikritika, net neapykanta sau;
• sunkumai susikaupti, susikoncentruoti (sunku priimti sprendimą, sutelkti dėmesį ties problema, kažką prisiminti);

Klinikinė depresija labai dažnai verčia galvos smegenis siųsti skausmingus impulsus į įvairias kūno dalis. Dažnai pasitaikantys fiziniai simptomai:

• lėtinis nugaros skausmas, sustiprėjantis depresinių būsenų metu;
• galvos skausmai, migrena;
• raumenų ir sąnarių skausmai;
• skausmai krūtinės srityje, nesusiję su širdies problemomis;
• dažni virškinamojo trakto sutrikimai darbe (rėmuo, vidurių užkietėjimas, pykinimas, vėmimas ir t.t.);
• nemiga arba persimiegojimas (jėgos neatsistato po nakties miego, žmogus visą dieną jaučiasi pavargęs);
• sumažėjęs arba padidėjęs apetitas;
• galvos svaigimas;

Jei simptomai nuolat pasikartoja daugiau nei dvi savaites, galima kalbėti apie ūmią depresiją.

Klinikinės depresijos gydymas

Kaip jau rašėme aukščiau, be specialistų pagalbos neapsieinama. Savarankiškai susitvarkyti su depresija kažin ar įmanoma. O ignoruoti ją jokiu būdu negalima. Klinikinė depresija – tai riba ties sveika psichika ir nesveika. Jeigu žmogus peržengs tą ribą tai sugrąžinti psichinę sveikatą jau nebebus galima.

Ūmios depresijos gydymo etapai:

1. Medikamentinė terapija.

Pacientui geriau atsigulti į stacionarą, kur specialistai tam tikrą laiką lašelinių pagalba leis raminamuosius preparatus. Suprantama, kad žmogus daug miegos. Bet tai ir gerai.

2. Psichoterapinė pagalba.

Psichologai dirba individualiai ir grupėse. Pacientai mokosi atsipalaiduoti, raminamojo kvėpavimo, pašalinti pervargimą. Įdomi metodika, kuomet pacientas kopijuoja laimingo žmogaus elgesį. Jis visada šypsosi, vaikšto pasitempęs, su aukštai pakelta galva. Ir taip iki tol, kol toks elgesys netaps jo elgesiu.

Svarbi sąlyga psichoterapinės priežiūros pagalbos veiksmingumui – pačio paciento noras.

Pagalbiniai gydymo metodai:

• masažas;
• dažni pasivaikščiojimai gryname ore;
• biblioterapija;
• meno terapija;
• fiziniai pratimai ir kita.

Kada pacientui pasidaro geriau, gydytojas jį gali išleisti namo. Tačiau du ar tris mėnesius specialistai stebės žmogaus prisitaikymą prie socialinių sąlygų. Baigiantis šiam laikotarpiui, kaip taisyklė, ateina teigiamas ilgalaikis poveikis.

Žmogaus psichika yra labai jautri ir pažeidžiama. Galima pasakyti netgi nenuspėjama. Niekada nežinai, kaip sureaguosi į gyvenimiškas situacijas, veiksmus, žodžius. Palūžti galime bet kuris iš mūsų. O atsigauti teks labai ilgai.

Būkite jautrūs tiems, kurie yra šalia jūsų!